Abstract
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos kaimo visuomenė dėl kolektyvinio žemės ūkio modelio transformacijos išgyveno gilius socioekonominius ir teritorinius pokyčius. Kolektyvinių ūkių išnykimas išardė pusę amžiaus kurtus socialinius ryšius ir sukrėtė vietos bendruomenės gyvenimą. Lietuvos teritorinė administracinė reforma neįteisino savivaldos žemiausiame teritoriniame lygmenyje ir neleido sukurti demokratinio valdymo struktūrų, ypač kaimuose ir nedideliuose miesteliuose. Kaimo bendruomenių kūrimasis yra atsakas į atstovaujamosios demokratijos stoką lokaliniame teritoriniame lygmenyje. Didelė dalis kaimo bendruomenių kuriasi kaimuose, kurių plėtra buvo apleista ir stabdoma vystant centrinių kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietes. Mažų kaimų, kurie sovietiniais metais buvo įvardinti kaip „be perspektyvos“ ir pasmerkti išnykimui, atgimimas parodė, kad vietiniai gyventojai nori sugrįžti prie „konkrečios“ vietovės, tai yra teritorijos, kuri jiems turi prasmę ir kurioje jie save identifikuoja. Lietuvai įstojus į ES, bendrijos iniciatyva LEADER programa yra viena iš pagrindinių kaimo lokalinio vystymo finansinių priemonių. Straipsnyje analizuojama LEADER programos taikymo Lietuvoje specifika ir kaimo bendruomenių vaidmuo lokalinei kaimo plėtrai.